Siloso gamyba

Lietuvoje silosuoti pašarai ne visuomet atitinka kokybinius reikalavimus: būna blogos fermentacijos, menkos energinės vertės, juose susikaupia daug pelėsinių grybų, mielių, klostridijų ar kitų kenksmingų medžiagų. Kita bėda, kad gerai pagamintas silosas, dėl antrinės fermentacijos yra sugadinamas atidarius saugyklas, imant jį iš tranšėjų ar kaupų ir šeriant gyvuliams. Sėkmingos pašarų gamybos pamatai Prasidėjus žolinių pašarų gamybos sezonui, dera prisiminti svarbiausius principus, lemiančius siloso gamybos sėkmę, pradedant siloso fermentacijos (rūgimo) mechanizmu, kuris yra skirstomas į keturis tarpsnius. Pirmajame tarpsnyje (aerobiniame) per kelias valandas (jei masė blogai suspausta ar užsandarinta šis periodas gali tęstis kelias dienas) yra išeikvojamas silosuojamoje žaliavoje esantis deguonis ir susidaro palankios sąlygos anaerobinių mikroorganizmų, tarp jų pieno rūgšties bakterijų, veiklai. Aerobiniam periodui užsitęsus yra skaidomi pašaro baltymai, pradeda vystytis pelėsiai ir augti mielės, o silosuojama masė ima kaisti. Norint kuo greičiau pašalinti deguonį ir sutrumpinti šią pakopą, svarbu tinkamai susmulkinti silosuojamą masę, kuo geriau ją suslėgti ir hermetizuoti. Kai deguonies nebėra, prasideda antrasis tarpsnis (fermentacijos), kurio metu pieno rūgštį gaminančios bakterijos, naudodamos augaluose esantį cukrų, gamina pieno rūgštį, kuri greitai sumažina pH rodiklį ir sustabdo anksčiau minėtų nepageidaujamų mikroorganizmų veiklą. Žalingi mikroorganizmai (enterobakterijos, klostridijų sporos, mielės ir pelėsiai), gadinantys silosą, aktyvūs būna tik aerobinėmis sąlygomis ir nerūgščioje terpėje (kai pH rodiklis daugiau kaip 5). Pasibaigus fermentacijai, t. y. silosui visiškai įrūgus, jei nebepatenka deguonies, silose nebevyksta jokia mikroorganizmų veikla ir jokie pokyčiai – tai trečiasis (stabilumo)tarpsnis. Jei šiame tarpsnyje nebus pažeistas siloso talpyklos ar ritinių sandarumas, silosas išliks kokybiškas ilgą laiką ir jo savybės nepakis. Ketvirtajame tarpsnyje (ėmimo iš saugyklų ir šėrimo gyvūnams) į pašarą neišvengiamai patenka oro. Mielės, pelėsiniai grybai, klostridijos, kurių veikla buvo sustabdyta dėl rūgščios terpės ir anaerobinių sąlygų, gavusios oro, vėl pradeda savo veiklą. Šie mikroorganizmai skaido silose likusį cukrų ir susidariusią pieno rūgštį į acto, sviesto rūgštį, alkoholį ir kitus žalingus junginius. Pašaras pradeda kaisti, pelyti, padidėja pH rodiklis. Silose esantys baltymai yra ardomi iki amoniako. Šiame etape tampa aktyvios silosą gadinančios bacilli ir enterobakterijos. Ilgai aerobinėmis sąlygomis laikomas silosas sukaista, supelija ar supūna. Išimtas iš saugyklos ir ilgiau į ėdžias nepatekęs silosas nebetinka šerti gyvuliams. Todėl numatyti, kaip bus iš saugyklų imamas silosas ir kaip bus jis naudojamas šėrimui, ne mažiau svarbu negu jo gamyba. Pašaro rūgimą galima nukreipti naudinga linkme, panaudojus priedus, kurie dažniausiai įterpiami į silosuojamą žaliavą jos smulkinimo ir pakrovimo į transportavimo priemones metu. Pabrėžtina, kad silosavimo priedai bus neefektyvūs, jei nebus laikomasi siloso geros gamybos praktikos reikalavimų ir jei priedų į silosą bus pridedama mažiau, negu nurodyta produkto sertifikate. Inokuliantai – siloso priedai, kurių pagrindą sudaro pieno rūgšties bakterijos. Jie skirti fermentacijos (antrajai pakopai) procesams valdyti. Siloso inokuliantų sudėtyje esantys bakterijų štamai yra specialiai atrinkti tam, kad jos greitai daugintųsi ir pagamintų silose kuo daugiau pieno rūgšties bei kuo greičiau sumažintų jo pH. Jie pagerina siloso fermentaciją ir sumažina pašaro maisto medžiagų nuostolius. Svarbiausia  ekonominė inokuliantų nauda, nes dėl geresnės siloso kokybės, geresnio  skonio, didesnio pašaro maisto medžiagų virškinamumo ir įsisavinimo padidėja gyvulių produktyvumas, pagerėja produkcijos, ypač pieno, kokybė.