Skysto mėšlo laikymas ir tvarkymas – svarbi gyvulininkystės ūkių veiklos  dalis ne vien dėl aplinkosauginių priežąsčių.  Ši medžiaga – puikus trąšų šaltinis  ir šį vertingą šaltinį privalu apsaugoti bei tinkamai panaudoti. Kaip žinia, pagal galiojančius reikalavimus, mėšlas turi būti kaupiamas 6 mėnesius iki galės būti paskleistas laukuose. Kas gi vyksta skysto mėšlo talpyklose per šį laiką? Vienas iš procesų – plutos formavimasis talpyklos paviršiuje. Dėl šios priežąsties srutų nebeveikia deguonis ir šviesa, dėl ko mažėja bakterijų aktyvumas ardant kietąsias mėšlo daleles, anaerobinėje (be deguonies) aplinkoje  vykstančios fermentacijos metu žemesniuose lagūnos sluoksniuose gaminamas amoniakas ir vandenilio sulfidas. Paprastesniais žodžiais kalbant – mėšlas tirštėja, sluoksniuojasi, nusėda talpyklos dugne, jį sunku išmaišyti, išsiurbti, o talpykla skleidžia tokį, kvapą, kad kaimynų pasipiktinimas visai suprantamas. Tačiau bene svarbiausia, kas įvyksta per tuos šešis mėnesius talpykloje – netenkama iki 80% azoto, vertingos, brangios trąšos. Pieninė karvė „pagamina“ apytiksliai 10 t mėšlo per 180 dienų.  Šioje dešimtyje tonų šviežio mėšlo yra apie 50 kg azoto.  Laikymo talpyklose metu azoto nuostoliai, priklausomai nuo talpyklos tipo ir vėdinimo laipsnio, gali siekti iki 80%. Tad esant 100 karvių bandai, netgi 60% nuostolis reiškia, kad potencialūs azoto nuotoliai lygūs beveik 9 tonoms 34% amonio nitrato trąšų. Nuostoliai akivaizdūs ir to šiandien sau leisti tiesiog negalime.